Paprastoji voverė

🐿️ Paprastoji voverė - greita kaip vėjas ir visada kupina energijos – voverė šmirinėja po mišką ieškodama riešutų, kankorėžių ar kitų gardumynų. Jos pėdsakai atrodo tarsi mažyčios širdelės – priekinės kojelės arčiau, o užpakalinės toliau! Sekdami jos pėdsakais galime sužinoti, kur voverė šokinėjo, kur landžiojo ir net kur slėpė savo žieminius lobius.

Paprastoji voverė, arba voverė (Sciurus vulgaris) – voverinių (Sciuridae) šeimos graužikas.

Nedaug mūsų gamtoje žvėrelių, kuriuos taip mėgtų žmonės. Voverė yra judrus, žaismingas žinduolis ilga pūkuota uodega, stačiomis su šepetėliais ausimis. Ji nedidelė, sveria 200-400 g, tačiau su žieminiu kailiu atrodo daug stambesnė.

Voverė grakšti, vikriai šuoliuoja šakomis iš medžio į medį, kamienu lipa aukštyn arba žemyn galva, o žeme šuoliuoja. Įspūdinga voverės uodega ypatinga: plaukai sieka 10 сm, ji palaiko pusiausvyrą, padeda staigiai stryktelėti į šoną, o šokant iš medžio į medį atstoja parašiutą. Voverė gali peršokti 10-12 m atstumą. Tik šokdama ji atsispiria į liaunas šakeles ir taip praranda nemažai šuoliui būtinos jėgos. Štai kodėl jos stengiasi šokti nuo aukštai esančių šakų, nes "skrisdamos" nukrinta bent keletą metrų žemyn. Tokie manevrai gelbsti nuo persekiojančių kiaunių: kai kada voverės nuo medžio viršūnės krinta ant žemės ir toliau esančio medžio kamienu beregint užšokuoja aukštyn. Kiaunė to padaryti negali.

Voverės kojos penkiapirštės. Priekinių kojų pirmasis pirštas (nykštys) be nago, jis padeda apimti šaką. Užpakalinės kojos daug ilgesnės, nagai ilgi, kibūs - to reikia šokinėjant, laipiojant. Medžio kamienu leidamasi žemyn voverė laikosi tik užpakalinių kojų nagais. Priekinės kojos ilgapirštės, jomis laiko graužiamą maistą, suka lizdą.

Voverės gyvena visuose miškuose, neretai įsikuria parkuose, miestų želdiniuose. Šiaip vietų be medžių vengia, bet gali nukeliauti į sodus, sodybas, esančias už 1-2 km nuo miško.

Jų lizdai skirtingi. Voverės iš medžio šakelių, samanų ir žolės, plaušų susuka iki pusės metro ilgio lizdą su stogu ir dviem landomis. Dar dažnai jos apsigyvena ir jauniklius veda drevėse, inkiluose.

Aktyvios visus metus, tik per pačius šalčius iš lizdo neišlenda keletą dienų.

Voverės - graužikės. Jos ypač mėgsta riešutus, sėklas, pumurus, ūglius, žiedus, niekada neatsisako vabzdžių, uogų, vaisių, paukščių kiaušinių. Šie gyvūnėliai ruošiasi maisto atsargų: surastą gilę ar riešutą snukučiu įstumia į samanas ar žemę ir letenėlėmis užlygina. Žiemą maistą slepia sniege.

Paprastosios voverės visai nebaikščios, kartais net ėda iš žmogaus rankų. Tačiau voverės gyvenančios miškuose žmonių neprisileidžia.

Selemonas Paltanavičius. Žvėrys ir žvėreliai. "Alma littera", 2022

Vikipedija