Šernas

🐗 Šernas - stiprus, drąsus ir visada smalsus – šernas mėgsta knisti žemę ieškodamas šaknų, vabzdžių ar gilių. Jo pėdsakai primena mažus širdies formos ženkliukus – dvi aiškios „nagų“ žymės. Sekdamas šerno pėdsakais, gali atrasti net vietą, kur jis maudėsi purvo voniose!

Šernas (Sus scrofa) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui.

Pati įprasčiausia porakanopinių rūšis šernas skiriasi nuo kitų elninių žvėrių, nes priklauso neatrajojantiems, turintiems paprastą skrandį gyvūnams. Laukinis mūsų naminės kiaulės protėvis ją primena daug kuo - visų pirma, šerno kojos trumpos, kūnas suplotas iš šonų, priekinė kūno dalis aukštesnė ir stambesnė. Uodega vidutinio ilgumo. Sveria iki 350 kg.

Kaklas gali būti nežymus, pereinantis į didelę ilgasnukę galvą. Ji baigiasi knysle,  kuria šernas verčia dirvą, plėšia velėną. Akys mažos, esančios giliai, ausys judrios. Šernai gerai girdi ir ypač užuodžia, o regėjimas prastas: prie sėdinčio nejudančio žmogaus jie gali prieiti arti, jeigu vėjas nepučia jų pusėn. 

Šernai priekinius dantis (kandžius) turi abiejuose žandikauliuose, taip pat jų iltys didelės, stiprios, naudojamos ginantis nuo priešų, kovojant tarpusavyje bei maitinantis. Didelių kuilių iltys išsikišusios išorėn, jos aštrinamos trinant. Šernai apaugę juodais, pilkšvais, rusvais šeriais, kurie priklausomai nuo gyvenamos aplinkos, gali kisti. Žiemą kailis šviesesnis, su šiltu vilnaplaukių sluoksniu. Vasarą kailio spalva juosva, o iškritus vilnaplaukiams žvėries kūną dengia šeriai. Jaunikliai būna ryškiai rudi, o žiemai baigiantis šerdamiesi tampa tamsūs.

Šernai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Čia dažniausiai įsitaiso ir savo guolius. Aktyvūs prietemoje ir naktį. Šernai gyvena bandomis. Kiekvienos tokios bandos tvarką palaiko jauniklius auginanti šernė. Kartu su ja laikosi pernykščiai šerniukai, neretai vienoje kaimenėje būna keletas jauniklius vedžiojančių patelių. Suaugę patinai iš kaimenės išgenami, suaugę kuiliai gyvena pavieniui ir prie kitų prisideda tik per rują.

Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.

Į maisto racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų.

Selemonas Paltanavičius. Žvėrys ir žvėreliai. "Alma littera", 2022

Vikipedija