Eurazinis kėkštas

Eurazinis kėkštas (Garrulus glandarius) – varninių (Corvidae) šeimos, tikrųjų kėkštų (Garrulus) genties paukštis. Lietuvoje nuo seno įprastai vadinamas tiesiog kėkštu.

Lietuvoje dažnas paukštis, stebimas ištisus metus, aptinkamas visoje šalies teritorijoje. Manoma, kad Lietuvoje peri 50 000–80 000 porų.

Lietuvoje žiemojantis, taip pat iš dalies netoli migruojantis paukštis. Keliauja dieną. Kartais eurazinių kėkštų migracija būna invazinio pobūdžio. Rudenį atskrenda ir iš šiaurinių kraštų, o dalis vietinių eurazinių kėkštų pasitraukia į pietvakarius. Šalies pajūryje pavasarį gausiai migruoja gegužės mėn., rudenį – rugsėjo III ir spalio I dekadomis.

Eurazinis kėkštas yra eurazinės kuosos dydžio paukštis. Jo kūno ilgis 32–37 cm, ilgis tarp išskėstų sparnų galų 53–58 cm, sveria 150–195 g. Suaugusių kėkštų plunksnų apdaras nesikeičia ištisus metus. Patino ir patelės apdarai vienodi – abi lytys rusvai pilkos spalvos, viršugalvis juodai dryžuotas. Sparno priekinėje dalyje ryškiai mėlyna, su juodais dryžiais dėmė. Antuodegis baltas. Dėmės po akimis juodos. Akys melsvai balsvos. Snapas juodas. Kojos rudai rusvos. Viršugalvio plunksnas pašiaušia, todėl gali atrodyti lyg su kuodeliu. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet skiriasi rudesniu viršumi ir apačia bei rusvomis akimis.

Žeme šokinėja dideliais šuoliais. Perėjimo metu kėkštų rasti beveik neįmanoma. Vasarą kėkštai taip slepia savo perėjimo vietas ir lizdą, kad galima pamanyti, jog miške jų visai nėra. Iš visų varninių šeimos paukščių be kėkšto taip elgiasi tik riešutinė. Bet nuo vasaros galo iki pavasario kėkštas pastebimas, triukšmingas. Jo balsas šaižus „reč-reč", taip triukšmingu tarškimu sutinka ir palydi nepažįstamus jiems objektus. Kartais pamėgdžioja kitų paukščių balsus. Kėkštai gamtoje įsimena daug girdėtų garsų ir balsų. Dažnas kėkštas moka kniauksėti, pamėgdžioti suopį, antį, net gerves. Vasaros gale jie pulkais skrenda raškyti riešutų, po to – ąžuolo gilių. Seniai pastebėtas kėkštų polinkis slėpti maisto atsargas – ypač riešutus ir giles. Rudenį maisto atsargas slepia „slėptuvėse“ po samanomis, lapais, medžių plyšiuose. Jie neabejotinai taip prisideda prie ąžuolų ir lazdynų platinimo.

Lizdo pagrindą suka iš sausų šakų, kraštus iš lanksčių augalų, o vidų iškloja švelnia augaline medžiaga. Deda 5–7 žalsvai melsvos spalvos, išmargintus rusvais taškeliais kiaušinius.

Euraziniai kėkštai minta daugiausiai bestuburiais bei smulkiais stuburiniais gyviais. Taip pat lesa sultingus vaisius, uogas, o žiemą daugiausia sulesa gilių.